Donato Stankevičiaus parodos „Legendinė atmintis“ fragmentas Fotografijos muziejuje. Fot. E. Tamošiūnas

 

2026 m. vasario 26 d. 17.30 val. Fotografijos muziejuje, Donato Stankevičiaus parodos „Legendinė praeitis“ erdvėje, vyks Valentyn Odnoviun paskaita „Atmintis, nostalgija ir vaizdas“. Lektorius siūlo parodos turinį vertinti ne kaip vienareikšmį pasakojimą apie 1990-uosius, bet kaip sudėtingą santykį tarp atminties, nostalgijos ir vaizdo.

Atmintis šioje parodoje veikia kaip subjektyvi konstrukcija. Autorius rekonstruoja savo paties vaikystės ir paauglystės patirtis, todėl vaizdai nereiškia „to, kaip buvo“, bet „tai, kaip prisimenama“. Svarbu pabrėžti, kad atmintis visada yra selektyvi: ji išryškina vienus elementus ir nutyli kitus. Todėl tai, kas nėra matoma fotografijose, yra ne mažiau svarbu nei tai, kas jose rodoma.

Nostalgija čia veikia kaip emocinis filtras. Ji gali būti teisėta ir suprantama kaip asmeninis ryšys su praeitimi, tačiau kartu ji nėra neutrali. Fotografijose matoma idealizuota vaikystės versija – su daiktais, vartojimo ženklais, prieinamumu – gali būti suvokiama kaip tam tikros, sąlyginai privilegijuotos patirties reprezentacija. Daugeliui 1990-ieji buvo siejami ne su gausa, o su trūkumu, nestabilumu ir neapibrėžtumu. Todėl nostalgija šiuo atveju nėra universali, o veikiau fragmentiška ir socialiai diferencijuota.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad nostalgija tampa problemiška tada, kai ji pradeda veikti kaip tylus teiginys, jog „anuomet buvo geriau“. Tokiu atveju ji gali įgauti propagandinį pobūdį, net jei tai nėra autoriaus intencija. Šioje parodoje siūloma ne paneigti nostalgiją, bet ją permąstyti: klausti, ką ji slepia, ką supaprastina ir kodėl mums jos šiandien reikia.

Vaizdas šiuo atveju neturėtų būti suvokiamas nei kaip dokumentas, nei kaip objektyvus liudijimas. Fotografijos čia veikia kaip interpretacijos laukas – atvira struktūra, kurioje autoriaus atmintis susiduria su žiūrovo patirtimi. Žiūrovas kviečiamas ne tik atpažinti, bet ir suabejoti, papildyti vaizdą savo prisiminimais, o kartais – ir savo prieštaravimais.

Parodos tikslas nėra pasiūlyti vieną „teisingą“ jos turinio suvokimą, bet sudaryti sąlygas skirtingiems žvilgsniams. „Legendinė praeitis“ gali būti suvokiama ir kaip asmeninė nostalgija, ir kaip jos kritika, ir kaip priminimas apie tai, kad vaizdai niekada neapima visos praeities. Būtent ši įtampa tarp matomo ir nematomo, tarp prisiminimo ir nutylėjimo, leidžia parodą matyti ne kaip užbaigtą pasakojimą, o kaip mąstymo erdvę.

Valentyn Odnoviun

Apie parodą